Džiaugsmas tiesiog liejosi per kraštus matant laimingas vaikų akis – jie jau seniai svajojo gauti ilgai lauktą naujokų kaklaskarę. PASIRUOŠK!

Dar ypatingesnė akimirka – kai kaklaskarės buvo ryšamos vyresniesiems plastuoliams. Jie visada – aukso vertės. СКОБ!

O kai tai įvyksta per aliarmą – tokios akimirkos lieka atmintyje visam gyvenimui.
Ragana, kuri maitino plastuolius skania „bėda“ (halepa), galiausiai pavirto gera – grąžino lobį ir ugnio, vėjo, žemės bei vandens raktus, ir tapo miško saugotoja.

Mūsų kuopa pamažu auga ir stiprėja.

Pirmosios laužo kibirkštys įžiebė kiekvienoje širdelėje meilę „Plastui“!